Rugsėjo pirmo sekmadienio Evangelija mums primena, kad krikščionio gyvenimas – tai kažkas naujo ir visiškai skirtinga nuo šių dienų pasaulio: tai jautri sąžinė artimui, gyvenimas aukos dvasia ir pasirengimas sekti Jėzumi, išsižadant savęs – net savo gyvybės kaina.
Pirmame Jėzaus įspėjime apie Kančią ir Prisikėlimą, Petras elgiasi lyg vienas iš mūsų, sakydamas Jėzui: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!” (Mt 16, 22). Taip, tai tik žmogaus planai, bet ne Dievo. Todėl, kai Jėzus sudraudžia Petrą už tokias mintis, jis sako tiesiai: „ Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!” (Mt 16, 23). Ar Jėzus Petro asmenyje mato šėtoną? Ne. Mes visi esame Dievo vaikai. Bet mus vienodai veikia įvairūs dvasiniai pradai ir kai kurie jų iš tiesų nėra iš Dievo. Kai pasiduodame jų valiai ir lengviems pažadams, tuomet Dievo paveikslas kiekviename iš mūsų menksta, slopsta. O taip neturėtų būti!
Sekimas Jėzumi yra kiekvieno žmogaus gyvenimo laimės paieškų tikslas ir pilnatvė. Neveltui sakoma: „Duoti yra kilniau nei imti“. Jėzus mus kviečia nesibaiminti duoti – atiduoti savo gyvenimus Dievo garbei su kaupu, gal net savo gyvybės kaina. Jo pažadas – amžinasis gyvenimas Dievo Tėvo šlovėje, kur tikroje šviesoje išvysime save ir bus atlyginta kiekvienam pagal nuopelnus.
Nenustebkime! Juk ir šiandien lygiai taip pat Jėzus kviečia mus savo gyvenimus statyti ant Dievo pamatų. Kas viskuo rizikuoja dėl Kristaus, tas turi gyvenimą.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
